Juvelyrikos paroda atnaujina Gintaro galerijos veiklą

Vilniaus Gintaro Galerijoje trys jaunos menininkės pristatė savo darbų parodą. Jurgita Erminaitė–Šimkuvienė, Eglė Čėjauskaitė–Gintalė ir Ugnė Blažytė atsitiktinai papuolusios į Suomijoje vykusią parodą savo darbus nutarė pristatyti ir Lietuvoje. Šių trijų talentingų menininkių darbus jau matė ir kiti Europos miestai, o lietuviai su šios parodos eksponatais galės susipažinti pirmąjį kartą.

„Galimybė savo kūrybą pristatyti Suomijoje buvo tarsi kūrybos pripažinimas ir paskatinimas eiti toliau“, – teigė menininkės. Netradicinė kūryba artima medicinai, protui, juslėms ir emocijoms sužavėjo lankytojus. Iš tikrųjų išraiškingi meno kūriniai kalbėjo patys už save. Įvairūs juvelyriniai dirbiniai savo stilistika artimi medicinoje naudojamiems kaklo slanksteliams, rankų įtvarams, atsiradusios ir istorinio kostiumo detalės – šarvo motyvai, tinklas – naudojamas nuo seniausių laikų. Didžiausio dėmesio susilaukė Jurgitos Erminaitės–Šimkuvienės darbas „7 didžiosios nuodėmės“, tarp kurių godumą, puikybę, apsirijimą, pavydą, rūstumą, gašlumą ir tingumą simbolizuojančios skulptūros.

Parodos atidarymo vakarą Gintaro galerijoje apsilankė daug menininkėms artimų žmonių, meno mylėtojų ir lietuviams gerai pažįstamų visuomenės veikėjų. Parodos atidarymo metu menininkės nepamiršo padėkoti Gintaro galerijai, kuriai palinkėjo ir toliau eiti gintaro keliu.

„Parodos atidarymas buvo pirmas žingsnis į Galerijos veiklos atnaujinimą, todėl toliau tikimasi intensyvesnės veiklos ir tokių pačių stiprių ir konceptualių parodų“, – teigė parodos kuratorė  Kristina Mizgirytė.

Projekto „Adomas & The Mittens“ premjera!

Trečiadienio vakarą gyvos muzikos klubas „Tamsta“ pakvietė pasiklausyti projekto „Adomas & The Mittens“ naujausios muzikinės programos. Tarp susirinkusių muzikos melomanų galėjai išvysti Aleksandrą Pogrebnojų, aktorę Severiją Janušauskaitę, Igną Krupavičių, Mantą Petruškevičių ir kitus pramogų pasaulio atstovus.

„Adomas & The Mittens“ projektas – klasikinio ritmo ir elektroninės muzikos apsuptyje laviruojanti komanda. Prie talentingos muzikos gimimo prisideda Leon Somov, Few Nolder ir būgnininko Marijaus Aleksos kūrybinis talentas. O vyriškas Adomo vokalas visiškai kitaip nuspalvina elektroninės muzikos ritmą. Atviras, jautrus ir kūrybingas muzikos projektas žavi savo gyvybingumu ir gera nuotaika.

Nors naujausias albumas bus išleistas tik 2011-aisiais jau dabar galima patikėti jo turinio sėkme. Kupini lyriškumo, brandaus skambesio, gilaus ritmo kūriniai – stipresni vienas už kitą. Subtilus, elegiškas žodžių žaismas elektroninės muzikos padangėje. Koncerto metu klubo svečiai taip pat turėjo galimybę išgirsti Jazzu ir Adomo duetą, kuris sulaukė daugiausiai aplodismentų.

Pasirodymas be jokių nereikalingų beletristikų, efektų, triukšmo. Kokybiškas, gero balso ir kūrybingo proto profesionalų darbas norint parodyti tai, kuo dar gali muzika nustebinti ar bent jau įkvėpti. Galiausiai tai – kokybiško stiliaus pavyzdys, kurį negėda pristatyti ir už Lietuvos ribų. Keturių talentingų muzikantų sukurtas nekomercinis muzikos spektaklis prognozuoja būsimo albumo pasisekimą. O Lietuvos scenos padangėje elektroninės muzikos ir stipraus vokalo sintezės iš tikrųjų trūksta.

Nuotraukos: Tomo Viršilo

Kino filme „Turistas“ – neįprastas aktorių duetas

Trečiadienį dalis kino mėgėjų ir žurnalistų „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre turėjo galimybę išvysti išankstinę filmo „Turistas“ peržiūrą. Neįprastas talentingų  ir gražių aktorių duetas kino filme „Turistas“ paliko įspūdį savo paprastumu, romantika, neperkrautais veiksmo elementais ir gera nuotaika.

Filmas „Turistas“ pasakoja žavingos moters Elizos (Angelina Jolie) ir turisto Franko (Johnny Depp) neatsitiktinos pažinties istoriją. Traukinyje į Veneciją paslaptingoji Eliza savotiškai įsibrauna į Franko gyvenimą ir romantika kvepianti pažintis įsilieja į veiksmo kupiną ir nuotaikingą istoriją. O joje – intrigos, pašėlusios gaudynės, pavogtų pinigų paieškos ir nuolat jaučiama pagrindinių herojų aistra. Tik ar ši aistra nekainuos Elizos meilės Aleksandrui, dėl kurio ji pasiryžta šiai intriguojančiai pažinčiai su nepažįstamuoju matematiku Franku.

Beje, šiame filme įdomiausia stebėti Johnny Deppo ir Angelinos Jolie vaidybą. Iš šalies žiūrint visiškai nesuderinami aktoriai puikiai tiko režisieriaus Floriano Henckelio von Donnersmarcko trileryje. Derėtų priminti, kad šiems aktoriams vaidinti pasiūlyta tik atsisakius Tomo Cruise‘o ir Charlize Theron duetui. Mano nuomone, šį filmą jie būtų tik sugadinę… Johny Deppo paslaptingumas, charizma puikiai tiko prie filmo atmosferos, o Angelinos Jolie moteriškumas idealiai derėjo su fatališkos ir paslaptingos moters įvaizdžiu.

Per daug iš filmo taip pat nereikėtų tikėtis. Jis kiek nuspėjamas, bet gražūs vaizdai ir atmosfera įtraukia. O režisieriaus bandymas žiūrovą suklaidinti ir suabejoti vieno ar kito veikėjo tapatybe pasiteisina. Neperkrautas veiksmo epizodais, nereikalingais dialogais filmas išlieka galantiškai subtilus. Nuotaikingas filmas labiausiai traukia dviejų skirtingų aktorių ir personažų istorija. O tokių kino juostų nėra daug. Paprastas, nuotaikingas, toks koks ir turėtų būti filmas pasirodantis prieš didžiausias metų šventes – Kalėdas.

Spektaklis „Atvirų akių panoramos“

Trečiadienį Nacionaliniame Dramos teatre paskutinį kartą buvo parodytas spektaklis „Atvirų akių panoramos“. „Pernelyg keistas“, „tamsus“, „įdomus“ – taip vertinti spektaklį įstengė žiūrovai, paliekantys mažąją teatro salę. Iš tikrųjų, kiekvienas žiūrovas spektaklį suprato individualiai. Galiausiai, to siekiama ir buvo. Kiekvienam žiūrovui buvo perduota asmeninė žinutė dėl praeities ydų, šiuolaikinio gyvenimo nuodėmių, bandymo sugrįžti prie atviro gyvenimo būdo, savo šaknų, tikrojo natūralumo.

Paskutinį kartą rodytas teatro „Aura“ ir Ispanijos teatrų „Manantiales“ ir „Tranvia“ darbas sujungia šokį, teatrą, muziką ir poeziją. Be galo dramatiška, atvira ir tamsi kūryba. Fortepijono akordai, ispanės daina, primenanti raudą, ir elektroninės muzikos motyvai sukūrė nejaukią atmosferą. Nuogi kūnai čia tikrai ne pagrindinė siužeto linija, bet be galo atvira ir drąsi kūrinio detalė. Daugeliui žiūrovų tai pasirodė nemeniška, agresyvu ir beprasmiška.

Kitaip negu daugelis „Auros“ šokio spektaklių, šis buvo daugiau judesio teatras nei šokis. O šiame „Atvirų akių panoramos“  spektaklyje tiesų, idėjų, dramos buvo kiek per daug. Nuo noro apnuoginti žmogų išoriškai ir dvasiškai buvo pamiršta pagrindinė spektaklio siužetinė linija. Tai apsunkina žiūrovų dėmesio prikaustymą. Atviros idėjos daugeliui buvo per audringos, per drąsios, galiausiai – per nuogos. Lietuviško mentaliteto žiūrovai prie to dar tik pratinasi, todėl atmetimo reakcija visiškai suprantama.

Padrikos mintys, pasiskolintos idėjos, kontroversiškos frazės nenutrūkstamai maištavo. Siekis sukrėsti žiūrovą pasiteisino. Tik norėtųsi tikėti, kad tos, šalia sėdinčios, moteriškės per spektaklį nudelbusios akis į grindinį ir tyliai krizendamos, iš tikrųjų, tik drovios tradicinės lietuvės. Deja, per dažni žvilgčiojimai vienam į kitą išdavė scenoje vykstančią betvarkę ir ne visišką idėjos išpildymą.

Vienas iš Ispanijos teatro narių paminėjo, – spektakliu norima sugriauti nusistovėjusias tradicijas, nepasitenkinimą socialiniu gyvenimu, politika. Tuo pačiu spektaklio  pabaigoje šaukiama, kad begalinis noras gelbėti ekologijos nykimą – tik bandymas apgauti labai greitai žemyn krintančią visuomenę.

Objektyviai įvertinti spektaklį sunku ir dėl vieno iš pagrindinių režisūros sprendimų: galimybės interpretuoti spektaklį individualiai. Spektaklio pabaigoje žiūrovai galėjo išvysti daugiau šokio elementų. Tai daug išraiškingiau sukūrė tinkamą atmosferą, trūkstamą aistrą, nuotaiką ir idėją. Nereikėjo nei žodžių, nei dainų. Užteko paprasčiausios muzikos ir šokio – galbūt to būtų pakakę?

„Gyvųjų pragaras nėra kažkas kas bus, jei jis yra, tai jis jau čia.“

Už nuotraukas dėkui Eimantui G.

 puslapiai:  1  2  3  4  5 »