Knyga. “Negyvėliai”
autorius akvile + tema gyvenimas, knygos
Dar viena knyga, tam tikra prasme, turinti savo kvapą. Senokai skaitytą knygą „Kvepalai“ savo kvapų gausybe papildė Mary Roach mokslinė žurnalistinė knyga „Negyvėliai“. Tik kvepia ji anaiptol ne kvepalais, ar mus supančia kvapų palete.
Taip. Ši knyga išties apie mirusiųjų kūnus. Ne apie žmones, kurie mus supo, o apie tai kas lieka po žmogaus. Kas po mirties vyksta tik su kūnu.
Visa tai autorė aprašo labai kruopščiai, su tokiai knygai būtinu sarkazmu ir išskirtiniu humoro jausmu. Nepamirštamos ir žmonių emocijos dirbant su negyvais kūnais, o faktai ir tiksli informacija šią knyga leidžia priimti kur kas lengviau.
Daugelis knygoje minimų patologų, kūno sužalojimo specialistų ir kitų mokslininkų stengiasi naudoti tą patį sudaiktinimo procesą arba sutelkti dėmesį tik į kūno dalis, o ne asmenį. Dėl šios priežasties knygoje mirusieji vadinami anaiptol ne vardais. Tai pasak autorės palengvina darbą su negyvu kūnu. Kai kuriais atvejais mirusieji vadinami skaičiais, apibūdinami kaip tam tikra spalva, todėl knygoje gausu eufemizmų bandant „negyvėlį“ įvardinti kitaip.
Vienas iš knygoje minimų specialistų tyrinėjusių TWA reiso 800 katastrofą pripažino: „Prie kruvinų mėsgalių įmanoma priprasti . O prie sudaužytų gyvenimų – ne.“ Todėl tos jautriosios dalies knygoje nedaug. Stengiamasi apsiriboti faktais, istorija ir tuo kas arčiausiai tiesios.
Kad ir apie ką knyga bebūtų, ji mūsų neatriboja nuo galimybės kur kas geriau pažinti mus supančią aplinka ir mus pačius. Sužinosite, kad žmones išlydėti atidengtuoses karstuose pradėta visai nesenai. Prisiminsite 1996-ųjų TWA 800 reiso katastrofą, kai lėktuvas subyrėjo ore, virš Atlanto vandenyno. Galiausiai geriau pažinsite patį kūną, absurdiška tik tai, kad to išmoksite iš negyvėlių.
Tie, kurie leidžia sau paskaityti ne tik euroromanus, šios knygos praleisti neturėtų. Mary Roach iš ties gerai padirbėjo rinkdama informaciją, stebėdama tai, kas daugelį iš mūsų priverstų nešti skudurus kuo toliau.
Taigi „skanaus“ šios knygos skaitymui linkėti tikrai neverta. Prie pusryčių stalo ji netiks, o tematika vers ieškoti tinkamesnio kampelio. Taigi laiko priprasti prie jos reikės. O nusiplauti rankas, bent po kelių skyrių, tikiu, norėsis ne vienam. Todėl pasiryžkit sužinot ir pamatyti, tikrai, nemažai.
HEDI SLIMANE
autorius akvile + tema gyvenimas, menai, video
Hedi Slimane - ypatingo talento meninkas nestokojantis kūrėjui būtinos drąsos ir elegancijos.
Dizaineris puikiai sugebantis derinti vyriškų drabužių linijas su gatvės stiliumi, nepakartojamas stilistas, puikus fotografas ir ne per seniausiai kino kūrėjų ir kritikų gretas papildęs menininkas. Genialių idėjų nestingantis ir puikiai žinantis, kaip pateikti meną ir atininkamas jo formas.
Drąsūs, charakteringi ir originalūs dizainerio sprendimai visose meno formose nenukrypsta nuo klasikinio stiliaus linijų, todėl jis buvo, yra ir bus įdomus daugeliui.
Kur gyvena Olandai?
autorius akvile + tema daiktai, gyvenimas, vietos
Subtilu, rafinuota, originalu.
Taip atrodo, žinoma, ne kiekvienas olandų šeimos namas, bet atspindi būtent tai, kas būdinga olandų interjerui ar tiesiog jaukių namų įrėminimui.
Savo erdvę užpildyti pragmatiškumu ir kartu sukurti santūraus ekspresyvumo kupinus namus sugeba ne visi namų šeimininkai. O olandai nuo seno žavėjo savo ypatingai rafinuota, delikatumu dvelkiančia namų architektūra.
Tikriausiai, todėl neverta stebėtis olandų namų jaukumu ir precizija spindinčiais namų kampeliais.
Spektaklis “Mergvakaris”
autorius akvile + tema menai
“Gimiau nei per anksti, nei per vėlai” citata visiškai netiktų apibūdinant reakciją į tai ką mačiau. Kamerinio teatro scejone, kur turėtų tvyroti aktoriaus ir žiūrovo betarpiškumas, pajaučiau sieną didesnę už patį teatrą. Beje, taip pasirodė ne kiekvienam žiūrovui. Tiems kas teatrą paliko su šypsena buvo virš keturiasdešimt ir daugiau. O jaunesnioji žiūrovų karta, dėja, nusivylė.
Deklaruojamo realizmo įžvelgti nepavyko dėl nenatūralių situacijų, nenatūralios aplinkos ir kvailokų dialogų. Per daug spalvų, kurios veikiau priminė kičą, negu dinamišką ir spalvingą moterų gyvenimą.
Siužetas standartiškas – šešios moterys dalijasi savo unikalia gyvenimo patirtimi, nuoskaudomis, neviltimi ir laime. Deja, liūdesio monologai kičo fone visiškai neliūdina. O tai kas tūrėtų būti juokinga verčia trokšti palikti žiūrovo kėdę.
Mano manymu, turėjo būti sukurti šešių įdomių, patrauklių ir realių moterų portretai. Deja, gal, tik viena Marta šiek tiek atitiko šiuos simbolius ir buvo įdomesnė žiūrovui.
Nežinia ar padėtų šiam spektakliui amžiaus cenzas ar šiek tiek artimesnių lietuviškai kasdienybei moterų portretai. Bet, mano nuomone, spektaklį patrauklesnį didesniai žiūrovų auditorijai pavyktų apribojus bent jau scenos dekoracijas ir pakeitus aktorių kostiumus.
Žinoma, šiuo spektakliu buvo norima kuo tiksliau atspindėti autorės Laura Shaine Cunningham pjesės „Gražūs kūnai“ motyvus, bet tikslingiau būtų buve jį supaprastinti. Idėja juk labai gera ir remiamasi ne bet kokios, o pasaulinio garso rašytojos kūryba. Bet jei spektaklis būtų patrauklesnis jaunesniąjai kartai, žiūrovu tarpe dažniau išvystume tikrojo mergvakario dalyves.
Deja, bet susidarė įspūdis, kad šiam spektakliui daugelis žiūrovų gimė per vėlai.
