breathe.lt

Baladė ,,Lietuviško žodžio kelias“

autorius akvile + tema užrašai

Iš ūkanoto ryto,
Iš tylinčios aušros šešėlio
Išnyra siluetas neryškus.
Jis eina su tiesos žodžiu,
Čia išsitiesdamas,
Čia greitai susitraukdamas.
Sunkią laimę neša jis kartu.
Ir oro gurkšniu keldamas gimtinę,
Su ryto saule savąjį likimą.
Bet lyg peiliu į širdį durtų
Mūs uždraustas kalbos likimas.
Ar mirsime mes patys to net nesuvokę,
Ar gimsime mes vėl- gyvuosim.
Kaip kartą po kartos pakeičia laikas,
Taip bangą po bangos
Branginsim žodį- lietuviškąjį žodį,
Ir saulei linkstant link laidos,
Ir mėnesienai sliūkinant iš savo kapo,
Mes žengiam savojo šešėlio link
Paskui lietuviškąjį taką.
Dar rytui neišaušus patraukėme į kelią.
Į sunkią, bet lemtingą dalią.
Per lietų, speigą, žvarbią naktį.
Ir nesvarbu, ar mūs gimtinė,
Ar sūnūs šventų knygų laukia.
Kiekvienas knygnešio žingsnelis lyg lietuviška giesmė,
Kiekvienas žodis - josios aidas.
Likimui mes dėkingi, nes papirkt šį kartą
Nebuvo nuodėmė.
Iš vakaro dar mes girdėjom žandarą šnekant,
-Kad ir kiek jie bus nuėję,
Nestabdysiu jų kelionės
Juk ir aš už gyvą savo tautos žodį
Savąją gyvybę paaukočiau.
Mes tą naktį laukėm saulės, nes mūs vyrai,
Kad ir drūti, nebegali ramūs būti.
Spaudė širdį neteisybė nelemta
Ir keisti prisiminimai.
Tik užmerk akis, per miglotą tamsą
Mylimosios veidą pamatysi
Ji su ilgesiu širdy ir kiekvienu oro gurkšniu
Manus marškinius šalia savęs kabina.
Gal ramiau jai juos matyti, kai manęs nėra šalia.
Bet juk turime mintis, jėgas taupyti,
Nes dar ilgas kelias nebylios tiesos,
Kol žodį mes prikelsime.
Paliksime jį mes tiems, kurie ateis,
pralenks ir pasiliks po mūsų.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ir žodį leis iš rankų į rankas…