Filmas „Stiklo šalis“
autorius akvile + tema menai
Vaidybinis J.Lapinskaitės filmas „Stiklo šalis“ pagal Vandos Juknaitės to paties pavadinimo apysakos motyvus sulaukė nemažai filmų kritikų ir mėgėjų dėmesio.
Pagrindinė „Stiklo šalies“ moteris išgyvena depresiją po antrojo gimdymo, vaiko gimimas, jo liga moters kasdienybę pripildė nerimo, baimės ir laukimo. Vyras negali suprasti ir pateisinti tos psichologinės būsenos, jo manymu, ardančios šeimos ramybę. Stiprėjanti įtampa skaudžiai atsiliepia dukros gyvenime. Moters pašnekesiai su dukrele apie mirtį ir gyvenimą po jos, apie kažką už lango, kažką nerandantį namų, kažką galbūt ateisiantį… Didžiulių akių dukters ir motinos santykiai rutuliojasi anaiptol ne vien idiliškai. nesibaigiantis žiūrėjimas pro gražiai apšerkšnijusį arba švarų lango stiklą, už kurio nieko nėra…
Režisierė stengiasi prasibrauti į platesnius žmogaus egzistavimo vandenis. Tai daroma neįprasta menine kalba. Tyla, dažnokai pravirkstantis, klykiantis kūdikis, keletas smilgų vėjyje, kalė su šunyčiais protingu žvilgsniu stebinti tuos, nuo kurių priklausys jos likimas, nerišlios skaičiuotės, rudens ir žiemos peizažais, mirksintis raudonas šviesoforo signalas, pervaža, retsykiais pradundantis traukinys. Taip pat filme dominuoja, atitinkanti „Stiklo šalies“ pavadinimą melsva spalva. Ji filmui teikia monotonijos, ganėtinai slegia. Iš tiesų, vizualinė „Stiklo šalies“ kultūra – nepriekaištinga. Filmas su intriguojančiomis mįslėmis. Nors jis ir turi stilių yra sunkiai suprantamas ir traukia į visišką nežinomybę. Tačiau tikrai nekamuos buitimi ar sunkiais literatūriškais tekstais.
Pagrindinė herojė dažniausiai bendrauja nuotrupomis, jos veidas – tragiška kaukė, dažnai suvirpa lūpų kamputis, veido raumuo. Ar gali būti laimingas toks gyvenimas, kuriame artimiausi, norintys vienas kitam gero žmonės nepažįsta vieni kitų? Arba nutraukia frazę, pasako visai ne tai, kas sieloje. Neišvengiamai artėja šių santykių atomazga, ją paspartina pasiklydusi šuniukų besilaukianti kalė ir įvykdytas nusikaltimas.
Ar matai ką ?..“, - filmo finale klausia moteris savo dukrelės, palinkusios ties ledu. Vaikas atsako: „Matau šalį… Stiklinę…“. Deja visos paslaptys glūdėjusios filme ar po tuo paslaptingu ledu taip ir lieka neatskleistos.
Iš tikrųjų visi bijo gyventi, tik „Stiklo šalyje“ apie tai atvirai prisipažįstama, o šurmulys tą baimę pridengia.
