Kauno Kino Festivalis atidarytas!
autorius akvile + tema filmai, gyvenimas
Spalio 1-ają kino kritikai, žurnalistai ir kiti neabejingi kinui žmonės buvo pakviesti į filmo „Eurazijos aborigenas“ premjerą, kuri įvyko „Forum Cinemas“ Kaune. Kauno kino festivalio atidarymo proga šis filmas pasirinktas neatsitiktinai – „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose jis triumfavo kaip geriausias metų filmas ir buvo apdovanotas asmeniniais prizais.
„Džiaugiuosi, kad pagaliau Jus įleido į salę“, – juokavo filmo prodiuserė. Ir iš tikrųjų pradžia atrodė chaotiška – į salę žiūrovai buvo įleidžiami tik po gero pusvalandžio ramstant vienas kito petį. Filmo orginalo pamatyti nepavyko dėl ne laiku ir ne ten išsiųstos kino juostos. Bet šypsenos iš veidų nedingo, o tai tikriausiai dar trijų praėjusių metų Tarptautinio Kauno kino festivalio nuopelnai.
Nors filmo siužetas ypatingai ryškiai neišsiskyrė iš kitų to paties žanro filmų, tačiau jis vis dėlto įtraukė ir sulaukė žiūrovų ovacijų. Nepriekaištinga Klavdijos Koršunovos vaidyba, talentingas režisierius ir jo drąsūs sprendimai žiūrovų dėmesį išlaikė visą kino filmą. Vienas iš režsieriaus sprendimų – pačiam įsikūnyti į pagrindinį veikėją pasiteisino. Filmo atmosfera gražiai nuspalvino festivalio atidarymo ceremoniją. Palikdama gero lietuviško kino šleifą, kurio tikimasi ir dabartiniame festivalio repertuare.
Po kino seanso visi žiūrovai turėjo galimybę režisieriaus Šarūno Barto paklausti jiems aktualių klausimų. O vėliau buvo pakviesti taurei vyno ir tolimesnį vakarą pratęsė Kaune įsikūrusiame klube „Džiazo palėpė“. Būtent čia jautėsi tikroji Tarptautinė Kauno kino festivalio atmosfera. Liepsnojančio židinio šiluma, gausybė stilingų žmonių, intensyvios diskusijos, nostalgiški muzikos garsai, kuriuos skleidė DJ Pakas (kub), Ignas (kick the baby) ir Aušrinė.
„Desert flower“
autorius akvile + tema filmai, gyvenimas, knygos, video
Tikrosios gyvenimo istorijos visada sukrečia labiau. Intymios, asmeninės paslaptys ir skaudūs išgyvenimai akimirksniu įtraukia. O tikra laiminga istorijos pabaiga plečia akiratį, suteikia peno eiti į priekį ir skatina aktyvumą.
Dailios juodaodės gyvenimo istorija tai galimybė susipažinti su Afrikos tautų gyvenimu, tradicijomis ir spalvinga mažos mergaitės istorija, kuri užaugo ir tapo daugiau nei Afrikos mergaite.
Waris Dirie išdrįso papasakoti savo gyvenimo istoriją, kurioje skausmo ir ašarų buvo užtektinai. Teko kovoti už save, būti kantriai ir drąsiai, kai buvo pastebėta fotografo Terenco Donovano.
Dabar ji garsus modelis drąsiai pasakojanti savo gyvenimo istoriją, kuri prasidėjo Somalyje. Kur patyrė didžiausią skausmą – prieš kurį ji kovoja ir dabar. Dabar ji ir aktyvistė, kovojanti prieš mergaičių apipjaustymą, kuris daugiausia propaguojamas musulmoniškose šalyse. „Didžiausia žala – kai išpjaunama viskas, paliekant tik siaurą angelę šlapimui ir menstruacijų kraujui. Taip apipjaustyta ir Waris Dirie.“
Apskaičiuota, kad per metus pasaulyje apytikriai atliekama apie 2 mln. moterų apipjaustymo procedūrų, o daugiau nei 130 mln. moterų visame pasaulyje yra patyrusios vienos ar kitos rūšies apipjaustymą, – teigia „Amensty International“.
Dar 1998-aisiais išleista knyga „Dykumų gėlė“ sulaukė didžiulio susidomėjimo, todėl ir filmą „Desert flower“ pamatyti verta. Žinoma, knygai – pirmenybė. Būtent joje viskas paremta tik atsiminimais, o žmonės ir įvykiai nėra išgalvoti. Viskas labai jautru ir intymu.
Tikra Waris Dirie gyvenimo istorija.
„Viskas, ką myliu“ ir pankiška vakarienė
autorius akvile + tema filmai, menai, renginiai, video
Kur daugiau, jeigu ne “Pasaka” kino teatre gali būti pavaišintas pankų vakariene.
Paskutinė 10-oji lenkų kino savaitė prasidėjo Jaceko Borcucho filmo „Viskas, ką myliu“ (Wszystko, co kocham) premjera.
Nepriklausomos „Solidarumo“ sąjungos ir komunistinio rėžimo kovos įkarštis. Natūrali ir organiška drama pasakoja devintojo dešimtmečio lenkų jaunimo istoriją. Meilės, drąsos ir pankroko kupina kino juosta apžvelgia karinės padėties 1981– aisiais Lenkijoje laikotarpį.
Tiek daug kartų minėtieji pirmi kartai išties sukelia tam tikrą pirmų kartų ekstazę. Nuolatinė jauno žmogaus kova dėl asmeninės erdvės ir laisvės, noro daryti įtaka, likti išgirstam ir turėti galimybę garsiai sušukti: „Punk’s not dead” .
Tik nereikia suklysti – tai daug daugiau nei pankų subkultūros gyvenimo peripetijos. Jokių dirbtinių emocijų ir nereikalingo patoso, autentiškas garso takelis, aktorių gyvai atliekamos lenkiškos pankroko dainos.
Nors pasirodė jis kiek per ilgas, tai filmo tikrai nesugadino. Viskas labai jautru, paprasta ir artima lietuvių kultūrai. Todėl filmą išgyventi buvo kur kas lengviau.
Nežinau, ar tikėtis iš jo daugiau būtų buvę protinga, bet pretendento vardo, į geriausio užsienio filmo nominaciją, “Oskaro” apdovanojimui gauti ši kino juosta verta.
Kupinas energijos, neleidžiantis užvaldyti sovietinio ribojimo idėjai filmas priminė pasipriešinusios lenkijos visuomenės užrašus : „Žiema jūsų, pavasaris mūsų“. Su tokiomis nuotaikomis šis filmas žiūrovus būtent ir palydėjo.
Ačiū „Pasakai” .
Knyga. “Negyvėliai”
autorius akvile + tema gyvenimas, knygos
Dar viena knyga, tam tikra prasme, turinti savo kvapą. Senokai skaitytą knygą „Kvepalai“ savo kvapų gausybe papildė Mary Roach mokslinė žurnalistinė knyga „Negyvėliai“. Tik kvepia ji anaiptol ne kvepalais, ar mus supančia kvapų palete.
Taip. Ši knyga išties apie mirusiųjų kūnus. Ne apie žmones, kurie mus supo, o apie tai kas lieka po žmogaus. Kas po mirties vyksta tik su kūnu.
Visa tai autorė aprašo labai kruopščiai, su tokiai knygai būtinu sarkazmu ir išskirtiniu humoro jausmu. Nepamirštamos ir žmonių emocijos dirbant su negyvais kūnais, o faktai ir tiksli informacija šią knyga leidžia priimti kur kas lengviau.
Daugelis knygoje minimų patologų, kūno sužalojimo specialistų ir kitų mokslininkų stengiasi naudoti tą patį sudaiktinimo procesą arba sutelkti dėmesį tik į kūno dalis, o ne asmenį. Dėl šios priežasties knygoje mirusieji vadinami anaiptol ne vardais. Tai pasak autorės palengvina darbą su negyvu kūnu. Kai kuriais atvejais mirusieji vadinami skaičiais, apibūdinami kaip tam tikra spalva, todėl knygoje gausu eufemizmų bandant „negyvėlį“ įvardinti kitaip.
Vienas iš knygoje minimų specialistų tyrinėjusių TWA reiso 800 katastrofą pripažino: „Prie kruvinų mėsgalių įmanoma priprasti . O prie sudaužytų gyvenimų – ne.“ Todėl tos jautriosios dalies knygoje nedaug. Stengiamasi apsiriboti faktais, istorija ir tuo kas arčiausiai tiesios.
Kad ir apie ką knyga bebūtų, ji mūsų neatriboja nuo galimybės kur kas geriau pažinti mus supančią aplinka ir mus pačius. Sužinosite, kad žmones išlydėti atidengtuoses karstuose pradėta visai nesenai. Prisiminsite 1996-ųjų TWA 800 reiso katastrofą, kai lėktuvas subyrėjo ore, virš Atlanto vandenyno. Galiausiai geriau pažinsite patį kūną, absurdiška tik tai, kad to išmoksite iš negyvėlių.
Tie, kurie leidžia sau paskaityti ne tik euroromanus, šios knygos praleisti neturėtų. Mary Roach iš ties gerai padirbėjo rinkdama informaciją, stebėdama tai, kas daugelį iš mūsų priverstų nešti skudurus kuo toliau.
Taigi „skanaus“ šios knygos skaitymui linkėti tikrai neverta. Prie pusryčių stalo ji netiks, o tematika vers ieškoti tinkamesnio kampelio. Taigi laiko priprasti prie jos reikės. O nusiplauti rankas, bent po kelių skyrių, tikiu, norėsis ne vienam. Todėl pasiryžkit sužinot ir pamatyti, tikrai, nemažai.
