Pieno baras
autorius akvile + tema gyvenimas, vietos
„Pienocentras“ – taip nuo 1934 vadinosi pastatas, kuriame vos prieš savaitę duris atvėrė naujai atgimęs pieno baras. Taip, – šiuo metu jis pasitinka lankytojus su pilnu prekystaliu įvairiausio skonio bandelėmis ir trijų rūšių pieno kokteiliais. Bet pritraukti lankytojus antrą ir trečią kartą reikės daugiau. Šiuo metu ten trūksta gaivaus oro, o viduje tvyro visų šaldytuvo vitrinoje esančių patiekalų kvapai. Žinoma, nostalgija atperka visus nesklandumus, bet kur tobulėti dar tikrai yra. Norėtųsi didesnės pieno kokteilių įvairovės, sienas būtų galima papuošti senojo Kauno nuotraukomis ir paieškoti muzikos kūrinių dvidešimto amžiaus 9-ajame dešimtmetyje skambėjusių daugelyje Lietuvos kavinukių.
Bet kokiu atveju sveikintina į Kauniečių rankas grąžinti tai, kas mus Kauniečiais ir padarė. Tikėkimės pirmą kartą 1983 – iaisiais duris atvėrusiam garsiajam pieno barui 2009-ieji atneš sėkmę.
Gražu, kai pro kavinukių langus žvelgiantys žmonių žvilgsniai kupini vilties, kad batų parduotuves pagaliau pakeis kur kas naudingesni ir kūrybingesni projektai.
“Slow food”
autorius akvile + tema gyvenimas
Mitybos įpročiai formuojasi nuo gimimo iki ketvirtųjų gyvenimo metų, todėl nenuostabu, kad būtent jie pakeičiami bene sunkiausiai.
Todėl nereikėtų pamiršti, kad pats vertingiausias mūsų organizmui tas maistas, kurį teikia motina gamta. Juo reikėtų statyti savo gyvo ir sveiko individo pamatus. Tai tikras, natūralus energijos šaltinis, kuris vienintelis mums gali padėti išlikti sveikiems ir svarbiausia nugyventi ilga ir turiningą gyvenimą.
Dėja, pramonės perversmas ir į priekį žengiantis pasaulis po truputį trumpina žmonių gyvenimo trukmę. Kita vertus, žmonių gimstamums taip sparčiai didėja, kad, tikriausiai, pravartu daugelį visuomenės narių nuolat alinti nenatūraliais ir chemiškai apdorotais produktais. Savotiška natūrali atranka – išlieka stipriausi.
Tačiau daugeliui žmonių kito pasirinkimo nėra – sveikas maistas darosi vis brangesnis, dirvožemiai teršiami, sveiko maisto pasiūla mažėja, o kadangi esame it laikrodžiai prisukti ir gyvename nuolat skubančiame pasaulyje papraščiau yra užsukti į greito maisto restoraną.
Būtent tokiam lėkimui ir karui prieš industrinę revoliuciją pasišventė „Slow food” organizacija.
„Lėtas maistas” - ne pelno siekianti organizacija įkurta 1989 metais kovojant su greito maisto ir greito gyvenimo, vietinių maisto tradicijų nykimu ir žmonių, susidomėjusių maistu kurį valgo, mažėjimu.
Daugeliui jau neberūpi kokį maistą jie valgo, kur ir iš ko jis gaminamas. Taigi koks mūsų valgomo maisto skonis ir mūsų maisto pasirinkimas turės įtakos pasaulio ateities vizijai?
Spręsdamas šias problemas “Slow Food” tarptautinis sąjūdis remia ir skatina ieškoti nišų, kur galėtų skleistis jaunieji ūkininkai, virėjai, amatininkai ir, žinoma, patys valgytojai. Tai bandymas įkvėpti kitus, linksmintis ir dalintis sveiko maitinimosi dvasia.
Lietuvoje šis antiglobalistinis kultūrinis sąjūdis dar nepopuliarus. Galbūt, dėl dar ne visiškai užvaldžiusios greito maisto manijos, o galbūt dėl sunkiai pakeičiamų mitybos įpročių – juk visai nesenai lietuviai pirmą kartą paragavo „Fast food“. O kolkas restoranų pažymėtų “Slow food” logotipu - sraige Lietuvoje teks palaukti.
“Slow food” filosofija paprasta – stipraus ryšio tarp lėkštės ir planetos pripažinimas.
“Nešerkime krizės!”
autorius akvile + tema gyvenimas
Dažnai lietuvis skatinamas apsižvalgyti aplinkui ir iš kitų kultūrų perimti pačias geriausias savybes ir idėjas. Tai puiki galimybė “nulipdyti” nekompleksuotą pilietį galintį parodyti ko verta Lietuva. Jokio sovietinio idealizmo, suvaržytų emocijų ir įpirštų kompleksų – to siekiama atsikratyti. Galbūt, kai kas paprieštarautų ir sakytų, jog nebetenkame individualumo, bet kas iš to jei būtent priklausymas senųjų vertybių skalei mums neleidžia eiti į priekį.
Ypatingai dabar, kai daugeliui tenka matyti vis labiau tuštėjančias pinigines, mažėjančias šypsenas veiduose ir augančias minias piktų ir abejingų aplinkai žmonių. Reikėtų atsigręžti ir pasimokyti iš praeities klaidų, žvilgtelėti į kitų valstybių daržą ir nekartoti jų bėdas iškėlusių sprendimų. Taigi nereiktų pamiršti, kad “protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvaili - iš savųjų”.
Suomių iniciatyva “Nešerkime krizės” ideali pamoka lietuvos piliečiams. Kiekvienas iš mūsų žino, kad daugelis lietuvių verkšlena daugiau negu reikėtų. Taigi “nešerkime krizės” ir mes. Nekalbėkime apie ją , nematuokime praėjusių ir šių dienų kokybės. Pasiimkime viską ką turime geriausio iš šiandienos. Daug dirbkime ir eikime į priekį žvelgdami į kitus, mokydamiesi iš geresnių, kad taptume geriausiais.
Paprasta kaip dukart du – “Bruno” fenomenas vėl triumfavo
autorius akvile + tema gyvenimas, menai, video
Trečiajame dešimtmetyje prancūzų aktorius, režisierius ir poetas Antonin Artaud suformulavo “Žiaurumo teatro” koncepciją. Anot jo, spektaklis, kinas, koncertas ar kitas visuomenei skirtas „grožis“ privalo išjudinti publiką arba visiškai atmesti tai ką bandoma parodyti. Būtent šią idėją prisiminiau palikus kino teatro salę po „Bruno“ premjeros. Įdomu buvo stebėti žiūrovų veidus paliekančius salę. Vieni nuoširdžiai juokėsi, kiti gal kiek vaidino tai darydami, o likusieji buvo abejingi arba pikti ant jų moralę ir asmeninių įsitikinimų sukurtos „teisingos“ aplinkos griaunančio scenarijaus. Viena visiškai aišku „Bruno“ nepastebėtas neliko ir neliks.
Ir iš tikrųjų, filmas skatina pasiduoti virtuoziškam veiksmui arba visiškai jį atmesti. Savotiškas vyriškumo testas vyrams, tolerantiškos šypsenos paieškos moterims ir dar daugiau. Žinoma, nereikėtų pamiršti ir filmo žanro. Tai ne paprasta primityvi komedija, o tiksli parodija apie šių dienų realybę ir drąsus bandymas vėl prabilti apie homoseksualus. Tik nesumaišykite,- tai ne pigi, tuščia komedija - tai komedija apie tuštybę.
Taigi šį kartą parodyti žmonijos sugedimo laipsnį, tolerancijos problemas ir kitas kasdienybės ydas ryžtasi manieringas homoseksualas Brüno (madų žurnalistas iš Austrijos). O tai kaip mes priimame „nuodėmingąjį vaizdelį“ ir idėją priklauso tik nuo mūsų pačių, nes satyra pateikiama labai aiškiai ir vykusiai. Dėmesys nukreiptas prieš žemą intelektą, vieną iš didžiausių 7 nuodėmių – tuštybę, žmonių išnaudojimą, susvetimėjimą ir agresiją. Daugeliui iš mūsų tai puiki proga nubrėžti ribas tarp to kuo gyvename mes patys, kuo tikime ir kuo gyvena mus supanti aplinka. Galėtume netgi pabandyti apmąstyti sau iškeltus gyvenimo tikslus – ar daugeliui šiuo metu reikalinga žvaigždės etiketė?
Žinoma „ Bruno“ netaps XXI a. klasika, bet komercinio kino papėdėje sužibės nemažiau už Borato iš Kazachstano žvaigždę.
Todėl tiems kas labai nuoširdžiai juokėsi ir tiems kas labai pyksta ant šio filmo primenu šiuos „beprotiškai fantastiškus“ gerbiamo L.Donskio žodžius: “ S. B. Cohenas ir jo personažai egzaminuoja mūsų juoko ir pykčio galias. Pasakyk, iš ko juokiesi, pasakysiu, kas tu. Tas pats galioja ir pykčiui. Pasakyk, ant ko ir už ką pyksti, pasakysiu, kas tu.”
