Ar moki naudotis biblioteka?
autorius akvile + tema gyvenimas
Kaip įsivaizduojate universitetų praktiką, mielieji? Studentai sulindę į mažas ir dideles firmeles ar įstaigas atliekantys neypatingai reikšmingus darbus? Na taip. O kada prasideda ta praktika ir kaip ji turėtų atrodyti?
Praktika jau pirmam kurse
Taip, daugelis pripažins, kad praktikos reiktų kuo daugiau. Ji padeda tobulėti, geriau įsisavinti sausą informaciją, ir taip dažnai padeda rasti darbą jaunam dar be patirties, bet jau su vienokiu ar kitokių žinių bagažu. VDU yra sumąsčiusi dar ir tokį dalyką kaip pažintinę praktiką pirmojo semestro metu. Ir ne bet kada, o pirmojo semestro metu. Viskas būtu gal ir neblogai. Praktika visiems labiau patinka negu teorija. Tačiau kokia ta praktika gali būti pirmakursiam ir dar pirmojo semestro metu per patį įkarštį- sesijos metą. Žinoma kai kuriems ta sesija pirmoji. Bet studentus, kaip įprasta Lietuvoje, pirmiausia reikia pagąsdinti ir išpešti iš jų kiek įmanoma daugiau pinigų.
Išmok naudotis biblioteka perskaitydamas 4 knygas
VDU lietuvių filologijos programos studentai turės atlikti ypač praktinių žinių suteikiančią užduotį. Per 13 dienų perskaityti 4 knygas, o vėliau studentai bus išbandyti teste apie skaitytąją literatūrą. Faktas – VDU internetiniame puslapyje nurodytoje medžiagoje apie lietuvių filologijos programą aiškiai parašyta:
Atlikę praktiką studentai gebės: pasirinkti bibliotekas konkrečioms užduotims atlikti; atlikti paiešką bibliotekų ir muziejų fonduose; naudotis bibliotekų ir muziejų fondais ir kitais mokslinės informacijos šaltiniais.
Taigi, kaip knygų skaitymas tai padės atlikti nei vienam studentui nesuprantamas.
Žinoma, gerbiama dėstytoja, tikriausiai norėdama apsidrausti, pora valandų studentams suteiks galimybę geriau susipažinti su viešaja biblioteka. Ačiū Jai už tokia nuostabią ekskursija. Ji studentams tikrai pravers. Gal ir pravestu jei būtų didesnė fantazija dėstytojos ar pačios VDU valdžios. O Lietuvoje dar stebisi, kodėl baigę universitetus žmonės dirba ne pagal specialybes arba paprasčiausiai nesugeba, pagal jas dirbti.
Kažin filologai moka skaityti?
Dar apie praktiką VDU internetiniame puslapyje :
Studentai atlieka praktinę užduotį pritaikydami žinias, įgytas klausant Lituanistikos studijų įvado.
To, kaip žinia, tikrai nebus. Nes testas bus tam, kad dėstytoja įsitikintu pirmakursių greitu skaitymu ir medžiagos įsisavinimu. Ir tai jai tikriausiai paprasčiau negu padėti pirmakursiam susipažinti su savuoju pasirinktu dalyku praktiniu būdu ir, galbūt, jį labiau pamilti. Čia galima įžvelgti ir šiokios tokios ironijos - į lietuvių filologijos programą tikriausiai įstojo nemokantys skaityti? Tai kokia čia dabar aukštojo mokslo sistema?
Už mokslą mokėti reikia vis daugiau, o mokymosi kokybė vis prastėja. Taigi Lietuva niekur nejuda ir toliau. Didelės aukštojo mokslo sistemos spragos su didelėmis svajonėmis ir tikslais. Tarp kurių, kaip ir visur, smagiai plaunami pinigai.
Filmas „Stiklo šalis“
autorius akvile + tema menai
Vaidybinis J.Lapinskaitės filmas „Stiklo šalis“ pagal Vandos Juknaitės to paties pavadinimo apysakos motyvus sulaukė nemažai filmų kritikų ir mėgėjų dėmesio.
Pagrindinė „Stiklo šalies“ moteris išgyvena depresiją po antrojo gimdymo, vaiko gimimas, jo liga moters kasdienybę pripildė nerimo, baimės ir laukimo. Vyras negali suprasti ir pateisinti tos psichologinės būsenos, jo manymu, ardančios šeimos ramybę. Stiprėjanti įtampa skaudžiai atsiliepia dukros gyvenime. Moters pašnekesiai su dukrele apie mirtį ir gyvenimą po jos, apie kažką už lango, kažką nerandantį namų, kažką galbūt ateisiantį… Didžiulių akių dukters ir motinos santykiai rutuliojasi anaiptol ne vien idiliškai. nesibaigiantis žiūrėjimas pro gražiai apšerkšnijusį arba švarų lango stiklą, už kurio nieko nėra…
Režisierė stengiasi prasibrauti į platesnius žmogaus egzistavimo vandenis. Tai daroma neįprasta menine kalba. Tyla, dažnokai pravirkstantis, klykiantis kūdikis, keletas smilgų vėjyje, kalė su šunyčiais protingu žvilgsniu stebinti tuos, nuo kurių priklausys jos likimas, nerišlios skaičiuotės, rudens ir žiemos peizažais, mirksintis raudonas šviesoforo signalas, pervaža, retsykiais pradundantis traukinys. Taip pat filme dominuoja, atitinkanti „Stiklo šalies“ pavadinimą melsva spalva. Ji filmui teikia monotonijos, ganėtinai slegia. Iš tiesų, vizualinė „Stiklo šalies“ kultūra – nepriekaištinga. Filmas su intriguojančiomis mįslėmis. Nors jis ir turi stilių yra sunkiai suprantamas ir traukia į visišką nežinomybę. Tačiau tikrai nekamuos buitimi ar sunkiais literatūriškais tekstais.
Pagrindinė herojė dažniausiai bendrauja nuotrupomis, jos veidas – tragiška kaukė, dažnai suvirpa lūpų kamputis, veido raumuo. Ar gali būti laimingas toks gyvenimas, kuriame artimiausi, norintys vienas kitam gero žmonės nepažįsta vieni kitų? Arba nutraukia frazę, pasako visai ne tai, kas sieloje. Neišvengiamai artėja šių santykių atomazga, ją paspartina pasiklydusi šuniukų besilaukianti kalė ir įvykdytas nusikaltimas.
Ar matai ką ?..“, - filmo finale klausia moteris savo dukrelės, palinkusios ties ledu. Vaikas atsako: „Matau šalį… Stiklinę…“. Deja visos paslaptys glūdėjusios filme ar po tuo paslaptingu ledu taip ir lieka neatskleistos.
Iš tikrųjų visi bijo gyventi, tik „Stiklo šalyje“ apie tai atvirai prisipažįstama, o šurmulys tą baimę pridengia.
