Paprasta kaip dukart du – “Bruno” fenomenas vėl triumfavo
autorius akvile + tema gyvenimas, menai, video
Trečiajame dešimtmetyje prancūzų aktorius, režisierius ir poetas Antonin Artaud suformulavo “Žiaurumo teatro” koncepciją. Anot jo, spektaklis, kinas, koncertas ar kitas visuomenei skirtas „grožis“ privalo išjudinti publiką arba visiškai atmesti tai ką bandoma parodyti. Būtent šią idėją prisiminiau palikus kino teatro salę po „Bruno“ premjeros. Įdomu buvo stebėti žiūrovų veidus paliekančius salę. Vieni nuoširdžiai juokėsi, kiti gal kiek vaidino tai darydami, o likusieji buvo abejingi arba pikti ant jų moralę ir asmeninių įsitikinimų sukurtos „teisingos“ aplinkos griaunančio scenarijaus. Viena visiškai aišku „Bruno“ nepastebėtas neliko ir neliks.
Ir iš tikrųjų, filmas skatina pasiduoti virtuoziškam veiksmui arba visiškai jį atmesti. Savotiškas vyriškumo testas vyrams, tolerantiškos šypsenos paieškos moterims ir dar daugiau. Žinoma, nereikėtų pamiršti ir filmo žanro. Tai ne paprasta primityvi komedija, o tiksli parodija apie šių dienų realybę ir drąsus bandymas vėl prabilti apie homoseksualus. Tik nesumaišykite,- tai ne pigi, tuščia komedija - tai komedija apie tuštybę.
Taigi šį kartą parodyti žmonijos sugedimo laipsnį, tolerancijos problemas ir kitas kasdienybės ydas ryžtasi manieringas homoseksualas Brüno (madų žurnalistas iš Austrijos). O tai kaip mes priimame „nuodėmingąjį vaizdelį“ ir idėją priklauso tik nuo mūsų pačių, nes satyra pateikiama labai aiškiai ir vykusiai. Dėmesys nukreiptas prieš žemą intelektą, vieną iš didžiausių 7 nuodėmių – tuštybę, žmonių išnaudojimą, susvetimėjimą ir agresiją. Daugeliui iš mūsų tai puiki proga nubrėžti ribas tarp to kuo gyvename mes patys, kuo tikime ir kuo gyvena mus supanti aplinka. Galėtume netgi pabandyti apmąstyti sau iškeltus gyvenimo tikslus – ar daugeliui šiuo metu reikalinga žvaigždės etiketė?
Žinoma „ Bruno“ netaps XXI a. klasika, bet komercinio kino papėdėje sužibės nemažiau už Borato iš Kazachstano žvaigždę.
Todėl tiems kas labai nuoširdžiai juokėsi ir tiems kas labai pyksta ant šio filmo primenu šiuos „beprotiškai fantastiškus“ gerbiamo L.Donskio žodžius: “ S. B. Cohenas ir jo personažai egzaminuoja mūsų juoko ir pykčio galias. Pasakyk, iš ko juokiesi, pasakysiu, kas tu. Tas pats galioja ir pykčiui. Pasakyk, ant ko ir už ką pyksti, pasakysiu, kas tu.”
July 24th, 2009 at 15:07
Man asmeniskai visiskas sudas tas bruno. Pvz. nepalyginsi su boratu - ten bent pasijuokt buvo is ko. O cia man asmeniskai gal pora vieteliu buvo,kur vos syptelejau, nes siaip nepagaves kampo likau, nafik tokie filmai, reklama.Lyg ir norejo is to kazka ispaust,bet nelabai isejo.
July 24th, 2009 at 15:19
Teisingai parasei.. taip ir yra, akd tai parodija ir panasiai.. tik labai gaila, kad daug kas to nesupranta ir nemato kas kur dedasi, akd tenka tokias parodijas rodyti, o ir jaunieji ziurovai pamate si filma, tikrai nesupras tikrosios sio filmo esmes.. jie vertins ir darys tai, kaip mate ”filme”, nes.. tai juk JUOKINGA.. gaila, bet tai pasaulis darosi nebejuokingas, o absurdiskas..
July 24th, 2009 at 16:07
Jei nejuokinga nėra blogai :) Tai tik įrodo jog nepatinka šiuolaikinis pasaulis. O “Bruno” to sąmoningai ir siekia - ne tik prajuokinti, bet ir padėti atsirinkti kas tūrėtų būti juokinga, o kas tiesiog “žiauri” kasdienybė. Kurioje nereiktų pamiršti gyvename ir mes patys.
Bruno ir Borato lyginti tikrai nevertėtų. Boratas buvo pirmas blynas. Gal seną patarlę sulaužęs ir mažiau prisvilęs už “Bruno”, bet filmai, kaip taisyklė, pirmieji būna geriausi.
S.B.Coheno personažai siekia išbandyti tam tikras tolerancijos ribas ir išprovokuoti tam tikrą žiūrovo reakciją. Kurios, mano manymu, “Bruno” sulaukė ir dar sulauks su kaupu.
July 24th, 2009 at 16:35
vasssup??!!
July 26th, 2009 at 22:14
dievaž galvojau menkai mane kas gali jau nustebint , tiesmukai ,bet teisingai ;}